Apie gelbėtoją ir gelbėjimą

Jehudos ir Miriam Merų šeima su savo vaikais Icchoku ir Janina prieš karą gyveno Kelmėje. Jehuda Meras buvo Kelmės Žydų liaudies banko direktorius.

Jehudą Merą, pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sušaudė 1941 m. liepos mėnesio pabaigoje netoli Raseinių. Icchoko ir Janinos motiną Miriam Merienę kartu su kitais Kelmės ir aplinkinių miestelių žydais sušaudė liepos 29-tą Kelmės dvaro žvyrduobėje.

Tą dieną Icchoką ir Janiną kartu su keliolika kitų mažamečių vaikų varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka keliolika vaikų grąžino iš pusiaukelės, todėl jie liko gyvi.

Pirmoji Icchoko ir Janinos gelbėtoja buvo Michalina Legantienė, Merų šeimos namų darbininkė prieš karą. Kai ginkluotas baltaraištis-sargybinis trumpam pasitraukė nuo daržinės durų, vietinės moterys pavogė keletą vaikų ir nusivedė namo. Icchoką ir Janiną nusivedė Michalina. Likusius kelis vaikus, kurių niekas nepaėmė, baltaraiščiai sušaudė per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes 1941 m. rugpjūčio 22 dieną.

Michalina Legantienė priėmė Icchoką, o jo seserį Janiną  priglaudė Petronėlė Urbelienė. Jos abi gyveno tame pačiame name, Kalnų gatvėje Nr.14,  Kelmės pakrašty. Kažkas iš vietinės valdžios sužinojo apie slepiamus vaikus ir išvežė Janiną su Icchoku į stovyklą Laukodemės kaime. Jiems pavyko pabėgti ir sugrįžti pas savo gelbėtojas. Norėdamos padėti, Michalina ir Petronėlė pradėjo ieškoti  vietų, kuriose galėtų paslėpti vaikus.

Keletui dienų Janiną su Icchoku sutiko priimti ūkininkė Zofija Sankienė. Praleidę kelias dienas pas ją, vaikai vėl sugrįžo pas Michaliną ir Petronėlę. Michalinos vyras -  batsiuvys Robertas Legantas, vietinis vokietis, labai nenorėjo, kad Icchokas liktų jų namuose. Jis dažnai grįždavo namo girtas ir puldavo Icchoką, norėdamas jį užmušti. Michalina turėdavo savo kūnu užstoti berniuką. Bet padėtis kasdien blogėjo ir, neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė savo kaimynus paimti Icchoką. Kadangi visi kaimynai bijojo vokiečių ir baltaraiščių, perdavinėjo Icchoką vieni kitiems, kol berniukas atsidūrė gatvėje.

Vieną vakarą, kai Icchokas, nebežinodamas kur dėtis, verkdamas sėdėjo prie kažkurių namų slenksčio pro šalį ėjo Juozas Dainauskas. Sužinojęs, kad Icchokas žydų berniukas, kurio niekas nebenori pas save laikyti ir jau ketina atiduoti valdžiai, Juozas Dainauskas parsivedė Icchoką į savo namus ir atidavė į savo žmonos Bronislavos Dainauskienės rankas.

Dainauskai buvo labai neturtingi žmonės. Namuose stigo maisto. Kai buvo bulvių, nebuvo duonos, o kai buvo duonos - nebuvo bulvių. Pavojai tykojo nuolat, reikėjo saugotis visų ateinančių. Pamatęs ką nors ateinant, Dainauskų sūnus  Petras griebdavo Icchoką, užsimesdavo ant pečių ir bėgdavo į pušyną, kurį gerai pažinojo ir turėjo paruošęs kelias vietas pasislėpti. O jų reikėjo visada – ir vasarą ir žiemą, ir pavasarį ir rudenį. Kartą policininkai surado Icchoką. Petras Dainauskas tada pasakė policininkams, kad jie gali nužudyti jį, bet tegu neliečia berniuko. Petras visada buvo greta Icchoko, kad, pavojui iškilus, galėtų padėti.

Antrąja motina Icchokui tapo Bronislava Dainauskienė. Ji stengėsi ne tik išgelbėti berniuko gyvybę, bet ir sušildyti jį prarasta motiniška šiluma. Ji gydė be daktarų, pas kuriuos negalima buvo eiti, be vaistų, kurių negalima buvo gauti, tik savo žolelėmis ir vaistinėmis arbatėlėmis. Ji rūpinosi Icchoku kaip savo vaiku. Icchokas slapstėsi Dainauskų šeimoje iki 1944 spalio 6-tos dienos, kol Raudonoji Armija pralaužė frontą, vėliau gyveno pas Dainauskus ir po karo, iki 1946 metų.

Skaudžius karo metų vaikystės išgyvenimus Icchokas Meras aprašė savo pirmojoje knygoje "Geltonas lopas", kuri  išvydo dienos šviesą 1960 metais, o Holokausto tema tapo didžiąja garsaus rašytojo Icchoko Mero kūrybos tema.

Išgelbėti žmonės:

Icchokas Meras

Informacija surinkta naudojantis:

http://www.issigelbejesvaikas.lt

http://www.jmuseum.lt