Išsami informacija

1941 m. birželio 22 d. 3 val. ryto vokiečiai be pasipriešinimo užėmė Kudirkos Naumiesčio miestelį. Prieš karą miestelyje gyveno apie 1000 žydų.

Kudirkos Naumiesčio vyrų žydų žudynes aprašytos „Lietuvos žydų bendruomenių enciklopedijoje“: „Liepos pradžioje, žydams grįžus iš darbo, būrys ginkluotų lietuvių, vadovaujamų Širvintų vokiečių, užgriuvo miestelį ir įsakė visiems 14 metų ir vyresniems žydams išeiti į gatves. Iš ten jie buvo nuvesti į savivaldybės pastatą. Savivaldybės tarnautojai iš jų atėmė dokumentus, pinigus ir kitas vertybes. Tada grupelėmis po 50 buvo vedami į žydų kapines, kuriose sovietų karo belaisviai jau buvo iškasę šviežias duobes. Ten juos sušaudė ir vokiečiai, ir lietuviai. Nukentėjusieji buvo priversti stovėti ant duobės krašto, kur buvo šaudomi, taip, kad jie įkristų tiesiai į duobę. Kita aukų grupė, prieš jas nušaunant, būtų priversta tempti ir stumti kūnus į duobę, jei aukai nepavyktų įkristi tiesiai į duobę. Tą mirtiną dieną iš viso buvo nužudyti 192 vyrai, tarp jų keli Lietuvos komunistai. Apylinkės gubernatorius ir meras dalyvavo žmogžudystės vietoje. Iš karto po žmogžudysčių jiedu visus žmogžudysčių dalyvius pakvietė į didelį vakarėlį, kuriame padėkojo vokiečiams ir lietuviams už akciją“.

1941 m. liepos mėn. 6 d.  šaudymą vykdė 30-35 gestapo pareigūnai iš Tilžės, Eitkūnų ir Širvintų, dalyvaujant gestapo pareigūnui Bengelsui. Be to, šaudyme dalyvavo SD Tilžės ruožo viršininkas Verneris Hersmanas. su savo 10 SD vyrų, Šaudymas vyko po pietų iki vakaro.

         Po vyrų sušaudymo, moterys, vaikai ir senoliai iki rugpjūčio 23 d. gyveno savo namuose, po to išgabentos į laikinąjį getą dviejuose  skurdžiose alėjose – Sinagogų ir Pirties (Mokyklos ir Pirties gatvėse).

Štai kaip K. Naumiestis atrodė korespondentui Jurgiui Krasauskui po pirmojo karo mėnesio: „Pirmomis dienomis susiorganizavusi policija ir partizanai išvalė apylinkes nuo žydų, komunistų ir SSSR karių gaujų. Dabar Kudirkos Naumiestyje gyvenimas vyksta normaliai, lyg karo būtų visai nebuvę, tik labai mažai matyti žydų...“.

Liudininkai Zigmas Šipaila, Antanas Lapinkas, Birutė Žaganevičienė  paliudijo kaip vyko moterų ir vaikų žudynės.

Kai jau buvo sušaudyti vyrai, į policija atėjo keturi gestapininkai ir pranešė, kad visus žydus varys link Kataučiznos kaimo kolonomis.

1941 m.  rugsėjo 16 d. 9 val. ryto pasirodė ginkluoti lietuviai  ir žydai buvo varomi iš namų ir rikiuojami į koloną. Kolona pajudėjo link Paražnių miško (apie 4 kilometrus), Į sušaudymo vietą varyti pėsti, o negalėjusieji paeiti vežti vežimais. Per miestą viskas buvo varoma tvarkingai, tačiau už miesto – suiro. Liudininkė matė, kaip viena žydė paguldė vaikutį į vežimėlį, tačiau vokietis išėmė kūdikį, padavė jį motinai ir vežimėlį piktai paspyrė koja, kad šis atsitrenkė į namą. Tada žydės kažką suprato. Pasigirdo riksmas, verksmas

Sušaudymui vadovavo iš Širvintos atvykęs civiliais drabužiais apsirengęs vokietis karininkas Bengelsas. Kaip pažymėjo liudininkas, kad policija nieko negalėjo daryti be vokiečių leidimo.

Prieš šaudant baltaraiščiams davė degtinės. Šviežios duobės jau buvo iškastos. Priversdami aukas nusirengti prieš jas sušaudant, lietuviai nužudė 650 žydų moterų ir vaikų. Tarp sušaudytųjų žydų buvo fotografas A. Smolenskis bei gydytojas I. Grosmanas. Viena jauna moteris atsisakė nusirengti, o žudikas jai perpjovė suknelę ir skrandį. Nužudytųjų 650 žydų skaičius buvo nurodytas ir Šakių apskrities raporte Policijos departamento direktoriui.   

Reikia priminti, kad ne viskas vyko sklandžiai šaudant moterys ir vaikus Paražnių miške. Albinas Pakalka, malūno, kuris stovėjo netoli šaudymo vietos, savininkas Jis paliudijo, kad prie K. Naumiesčio buvo dvi žudynių vietos: Paražnių miške ir Žynių kaime (Vokiečių kariuomenei užėmus miestą, netoli jo pradėjo statyti stovyklą karo belaisviams.  Žuvę ir išsekę iš  bado karo belaisviai buvo žudomi Žynių kaime).

Nuo ryto vokiečiai vežė šaudyti karo belaisvius į Žynių kaimą ir tą pačią dieną iš K. Naumiesčio vežimais buvo gabenamos moterys ir vaikai šaudymui į Paražnių mišką. Tačiau keli vežimai vežant suimtuosius link Paražnių miško pasiklydo ir atvyko į Žynių kaimą. Tačiau vokiečiai juos nesušaudė vietoje, o grąžino atgal, nes Žynių kaimas buvo skirtas šaudyti tik vokiečių suimtiems žmonėms iš Pilkalnio kalėjimo bei karo belaisviams iš Oflago 60.

 

Taip buvo sinaikinta K. Naumiesčio žydų bendruomenė

 

Daktaro Isako Grosmano sušaudymas. Kaip nurodo Smiltė Pabricaitė, kad daug pastangų buvo sutelkta, siekiant išgelbėti garsų gydytoją Isaką Grosmaną. Nors jis buvo žydų tautybės, bet aktyviai dalyvavo lietuvių kultūrinėje veikloje: dalyvavo Vinco Kudirkos laidotuvėse, prisidėjo prie V. Kudirkos atminimo įamžinimo, mokytojavo „Žiburio“ progimnazijoje. I. Grosmaną kurį laiką vokiečiai buvo palikę ramybėje. Vėliau vis tiek sušaudė.

 Daktaro Grosmano sušaudymą prisimena Birutė Žaganevičienė [51]: ‚Mano draugei Liubai Rozenfeldaitei pasisekė pabėgti. Ji slapstėsi, bet vėliau buvo sušaudyta, kartu su daktaru Grosmanu ir jo artimaisiais.

Mačiau, kaip vežė šaudyti daktarą, jo seserį su dviem vaikais berniuku ir mergaite, motiną ir mano draugę Liubą Rozenfeldaitę. Buvo šalta , ūkanota, vėjuota diena. Iš žmonių sužinojau, kad juos veš į Kataučiznos mišką.

Visi buvo susodinti į ilgą vežimą- kripes. Mano draugė Liuba sėdėjo vežimo gale, nuleidus kojas. Paskui vežimą važiavo bričkelė su dviem jaunais vokiečiais. Vežimai judėjo dabartinėmis Kudirkos, Vytauto gatvėmis link Vilkaviškio. Vėliau girdėjau žmones pasakojant, kad pasmerktieji buvo suvaryti į duobę, Grosmano sesuo buvo abglėbusi savo vaikus ir mano draugę Liubą. Vokiečiams nuvažiavus, žmonės medyje, prie kurio buvo sušaudytas Grosmanas, išpjovė kryžių. Daktaras  jau buvo persikrikštijęs, perėjęs į mūsų tikėjimą“